Humatai

Humatai – tai didelė preparatų, gaminamų iš lengvai tirpstančių humuso rūgščių druskų, grupė. Šie preparatai naudojami augalams, galvijams auginti, medicinoje, statybose, gręžimo darbams, ekologijoje, melioracijoje ir dirvoms atnaujinti.

Humuso trąšų ir preparatų gamyba remiasi humuso rūgščių savybe formuoti vandenyje tirpias druskas.

Humatų gamyba vyksta dvejopai:
– balastinių ir nebalastinių trąšų gaminimas.

Nebalastiniai humatai (juose daugiau aktyvių naudingųjų medžiagų) dažniausiai vadinami preparatais arba augimą skatinančiais stimuliatoriais. Balastiniai humatai gaminami neatskiriant jų nuo substrato ir neišvalant nuo priemaišų.

Šis skirstymas paremtas humatų tipų naudojimo būdų ir jų dozavimo skirtumais.

Kad humatai teigiamai veikia augalų augimą ir raidos procesą, pirmą kartą pastebėta XIX a. pabaigoje, o jų naudojimas ypač suintensyvėjo septintajame XX amžiaus dešimtmetyje. Nuo tada, šia tema surinkta daugybė duomenų, tarp jų ir žinios apie humatų gebėjimą sustabdyti sunkiųjų metalų ir organinių teršalų poveikį dirvai. Stipriausias humatų poveikis pasireiškia esant nepalankioms aplinkos sąlygoms: nepakankamai arba per didelei drėgmei, žemai arba aukštai temperatūrai, nepakankamam apšvietimui arba saulės pertekliui, užteršimui sunkiaisiais metalais, radionuklidais arba organiniais teršalais. Taip nutinka todėl, kad fiziologiškai aktyvūs humatai padidina augalų atsparumą šiems nepalankiems aplinkos veiksniams.

Humuso medžiagos ir jų svarba gyvybės procesams.

Dirvos sudėtyje yra organinių ir neorganinių medžiagų bei gyvųjų organizmų. Pagrindinės gamtoje sutinkamų organinių medžiagų sudedamosios dalys yra humuso medžiagos. Šios medžiagos – labai svarbūs dirvos elementai, nulemiantys jos fizines ir chemines savybes bei skatinantys derlingumą.
Humuso medžiagos susidaro yrant gyviems organizmams. Pagrindinės humuso medžiagų sudedamosios dalys yra humuso rūgštis, fulvinė rūgštis ir huminai.
Humuso medžiagos gamtoje atlieka kelias svarbias funkcijas.
Jos leidžia:

  1. ilgai išlaikyti augalų augimui būtinas maistines medžiagas ir mikroelementus;
  2. pagerinti maistinių medžiagų apykaitą gyvuosiuose organizmuose (tiek augaluose, tiek gyvūnuose);
  3. reguliuoti maistinių medžiagų ir vandens įsisavinimą iš dirvos;
  4. saugoti nuo neigiamų gamtos veiksnių ir stiprinti augalų bei gyvūnų imunitetą;
  5. gerinti fotosintezės efektyvumą ir didinti chlorofilo kiekį augaluose, kartu skatinant augalų derlingumą ir atsparumą;
  6. veiksmingai sugerti toksiškus sunkiuosius metalus ir, veikiant kaip bioreguliatoriui, šalinti juos iš organizmo.
Scroll to top